Apie (projektą)

Jeigu reiktų vienu sakiniu atsakyti į klausimą kodėl pradėjau šį projektą – galėčiau atsakyti “todėl, kad aš mėgstu valgyti skanų maistą” ir tai būtų tiesa. Bet tai nebūtų visiška ir pilna tiesa.

Aš šį projektą pradėjau todėl, kad aš mėgstu valgyti skaniai, deja – aš dažniau susiduriu su neskaniu maistu, nei su tuo, kurio norėčiau dar ir dar. Ir štai koks paradoksas: maisto produktų kokybė gerėja, o jau paruoštų patiekalų – prastėja. Maža to, užaugo karta, kuri mano, kad tai yra normalu ir tokias pačias vertybes diegia savo vaikams. Jie, jau turintys vaikų, bet taip ir neišmokę vertinti maisto bei atskirti jo nuo prasto, neišmokę pasigaminti gardaus maisto ir nesuprasdami kam to reikia, tas pačias vertybes perduoda savo vaikams.

Kai imu tyliai ar garsiai piktintis neskaniu, nemokšiškai pagamintu patiekalu dažniausiai aplinkiniai žmonės trauko pečiais stebisi “ko tu čia piktiniesi? Na, gal gali būti geriau, bet ir tai – valgoma”.

O mane tai siutina. Štai kai nusiperkate batus, kurie suplyšta po mėnesio – jūs piktinatės, kad jie nekokybiški. Kai nusiperkate kompiuterį, kuris sugenda – jūs piktinatės. Kai teatre pamatote prastą spektaklį – jūs piktinatės. Ir neretai prašote, ne, jūs reikalaujate, kad jums gražintų pinigus už nekokybišką prekę ar paslaugą. Tačiau tuomet, kai maistas pagamintas atmestinai, paskubomis, be meilės ir jis yra prastas – jūs tylite. Taip, nesidžiaugiate, bet tylite. Nes “Na, gal gali būti geriau, bet ir tai – valgoma. Ko čia piktintis?”. Aš, matyt, to niekada nesuprasiu.

Aš jau sulaukiau to amžiaus, kai neradęs man skanaus norimo maisto bandau pasigaminti jo pats. Maža to, aš nebeseku aklai receptų. Prisipažinsiu – buvo laikas, kuomet tiksliai ir preciziškai vykdžiau recepte išvardintus nurodymus. Neretai gailėjausi dėl prasto rezultato. Kaltinau save ir nemokšiškumą.

Vėliau pradėjau domėtis ne tik tuo, kaip yra atliekamas vienas ar kitas veiksmas, bet ir kodėl tai yra daroma ir daroma būtent taip. Ir kokią įtaką šis veiksmas sukels maisto gamybos eigoje bei kaip įtakos rezultatą. Tada supratau, kad ankstesnės mano nesėkmės buvo dėl neišmanymo. Neišmanymo ir aklo receptų nurodymų sekimų. Receptų, kurie buvo paskubomis išversti iš kitų kalbų žmonių, kurie nieko nesupranta maisto gamyboje ir (greičiausiai) patys nemoka pagaminti skanaus patiekalo. Jie išmano kalbas ir vertėjauja. Tačiau neišmano virtuvės ir joje vykstančio gyvenimo. Štai kodėl receptai būna išversti su klaidomis, o galutinis rezultatas – niekinis. Arba labai jau vidutiniškas.

Virtuvė ir joje gimstančios istorijos labai senos. Dar nuo tada, kai žmogus išmoko naudotis ugnimi ir jos dėka iškepė pirmą mėsos gabalą. Štai nuo tada skaičiuojama virtuvės istorija. Ji įdomi, ji įtraukianti, ji priims visus norinčius – norinčius mokytis ir išmokti. Netiesa, kad kažkas nesutvertas gaminti maisto – visi tai gali, tiesiog reikia norėti ir mokytis. Nesakau, kad bet kas gali pagaminti bet kurį patiekalą – tai netiesa, tačiau po truputį, pradedant nuo paprastų ir nereikalaujančių didelės patirties patiekalų, mokantis ir bandant pažinti virtuvės gyvenimą, kiekvienas gali būti virėju. Visi gali išmokti pasigaminti sveiko, maistingo ir svarbiausia – skanaus maisto. Ir savo patirtį perduoti vaikams. Ar anūkams. Idant jie neprarastų vieno iš didžiausių malonumų – galimybės skaniai pavalgyti.

O aš pasistengsiu jums perteikti savo patirtį, papasakoti tai, ką išmokau prie puodų (sakyčiau, kad virtuvėje, bet man teko gaminti ne vien virtuvėje, esu net gaminęs maistą jachtoje audros metu) ir padėsiu išvengti klaidų bei nusivylimų. Bendraukime!

Dar keli žodžiai apie tai, kodėl pasirinkau sriubas. Visų pirma todėl, kad visų kulinarijos sričių aš tiesiog fiziškai nepajėgsiu aprėpti. Tiesiog privalau pasirinkti sritį, kuriai skirsiu daugiausiai dėmesio.

Kita priežastis – sriuba kaip patiekalas yra labiausiai nuskriausta šiuolaikinėje kulinarijoje. Pažiūrėkite kulinarijos knygas: jose bus dešimtys salotų ir šimtai kepsnių ar garnyrų receptų. O sriubos bus vos kelios, ir tos žinomos ir tik todėl, kad reikia dėl įvairovės. Ir papasakota bus paviršutiniškai.

Maitinimo įstaigų meniu, kasdieninis maistas namuose – sriubos yra beveik išnykę. O tos, kurios yra – retai būna tikrai gardžios, įtraukiančios nuo pirmo šaukšto ir nepaleidžiančios iki pabaigos. Kada paskutinį kartą prašėte pakartoti sriubos, arba suvalgėte dvi jos porcijas? Taigi…

O taip yra todėl, kad gerai sriubai pagaminti reikia dėmesio ir meilės. Kiekviena detalė esminė. Tačiau niekas nebenori gaišti joms laiko, nagrinėti technologinių procesų ir siekti ne šiaip gero, o stebinančio rezultato. Geriausiu atveju gaminat (tyčia vartoju šį žodį, nes sriubos ne vien verdamos) sriubą yra “nukertami kampai”, blogiausiu – pagaminama chaltūriška pliurzė, kuri nei paties nedžiugina nei svečiams vaišinti tinkama.

Aš jus už rankos vesiu sriubų gamybos magijos labirintais. Žingsnis po žingsnio supažindinsiu jus su šio maistingo, skanaus, guodžiančio, šildančio, gaivinančio, gydančio, alkį malšinančio, ūpą pakeliančio ir sielą džiuginančio patiekalo pasaulį.

Eime!

2 Komentarai