Ilgą laiką mane kamavo svetimo gėdos, nors jei nuoširdžiai – savos, gėdos jausmas kai kalba pakrypdavo apie lietuvišką virtuvę. Tais atvejais, kai aš keliavau po pasaulį ir su kitų šalių gyventojais kalbėjau apie gastronomiją man būdavo sunku atsakyti, tiksliau – paaiškinti kas yra lietuviška nacionalinė virtuvė. O kai atvykęs iš kitų šalių svečiai reikalaudavo juos supažindinti su mūsų nacionaline virtuve man imdavo iš panikos prakaituoti delnai. Vesti juos į feikinę senovišką seklyčią (liaudyje vadinamą malkų šėlsmu) su shit-out-potatoes-in patiekalais valgiaraštyje buvo gėda, o vesti juos į čiliaką šaltibarščių buvo keista, nes nežinia kaip paaiškinti ką čia veikia pica, koldūnai ir visa kita.

Ir net aiškiai apibrėžti kuo mes esame autentiški visame šiaurinės Europos regione yra gana keblu. Apibrėžimas teigia, kad „Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir tarp lietuvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė.“ Bet kur nepažiūrėsi – viskas atvežta iš kitų šalių, istoriškai paveldėta iš vienų ar kitų okupantų. O tai kas savita yra gimę iš skurdo, nepritekliaus ir vargo. Taip, egzistavo bajorų patiekalai, tik va bėda, kad tų bajorų buvo mažuma ir jų patiekalus vargu ar galima pavadinti „paplitusia kulinarine visuma“. Saujelės išrinktųjų teisė į medžioklę ir laukinienos valgymą nėra nacionalinė virtuvė. Taip, jos dalis, tačiau tik nedidelė dalis.

Maloniai stebina ir džiugina faktas, kad mes jau pasisotinome kulinariniu importu ir (dažniausiai) nevykusiais bandymais plagijuoti kitų šalių virtuvę. Nes norint sėkmingai ją plagijuoti būtina turėti tų šalių klimatą, ten užaugintus produktus ir valgymo kultūrą. Atsivežti produktus yra per brangu, kultūros ugdymui reikia laiko, o klimatas – toks koks yra. Neauga mūsų parkuose rozmarinai, kaip besistengtum. Ir tiek.

Todėl maloniai nustembi, kad yra restoranų, kurie atsisuka į mūsų vietines tradicijas, čia užaugintus produktus ir čia kuriamus patiekalus bei gėrimus. Juos sumodernina ir pateikia taip, kad negėda atsivesti svetimšalį ir jam parekomenduoti – prašau, ragaukite. Tai – mūsų nacionalinė virtuvė.

Ar teko ragauti rūkyto ungurio kartu su braškėmis, kreminiu padažu ir juoda rugine duona?

ungurio užkandis

Braškės ir cukinijos paplitusios po visą modernų pasaulį, tačiau rūkytas ungurys tikrai nėra kiekvienos virtuvės svečias. Ką jau kalbėti apie ruginę duoną, kurios vakariečiai dažniausiai nėra matę.

Grybai žinomi daugelyje šalių. Tačiau jie ir mūsų virtuvės dalis, ir gana svarbi sezoninės virtuvės dalis (bent jau tiek, kiek aš pamenu savo močiutės pasakojimus – ir iki šių dienų) nuo pat pavasario su briedžiukais iki vėlyvo rudens su raugintomis žaliuokėmis. Todėl tikrai pasididžiuojant galima rekomenduoti kreminę baravykų sriubą su baravykų gabaliukais ir putojančiu vynu.

baravykų sriuba

Ir dar užgeriant taure putojančio vyno, kuris sukurtas čia, Lietuvoje, lietuvio rankomis. Sukurtas naudojant tradicines dvigubo fermentavimo technologijas. Iš čia užaugintų uogų ir vaisių.

Mes neturime vynuogynų, mūsų vasaros vėsios ir trumpos, tačiau mes turime savo krašto derlių – vaisius ir uogas, iš kurių galima gaminti gėrimus, kuriais išdidžiai galima vaišinti svečius. Tai nuostabu! OK, gal aš kiek atsilikęs šių naujienų fronte, tačiau tai ką paragavau man buvo unikali patirtis.

Pusiau sausas rožinis vynas, kuris savo turtingame skonyje turi unikalios vaisinės rūgštelės. Jis puikiai dera kartu su dosniai atriektu kiaulienos nugarinės pjausniu su visu šonkauliu, pateikiamu su mėlynių uogiene bei grilintomis daržovėmis.

kiaulienos pjausnys

Nevalgote mėsos? Užsisakykite žuvies. Sterkas su kreminiu kalafiorų ir daržovėmis gal buvo kiek sausokas, tačiau išties  gardus.

sterkas

Na o po visko galima tiesiog atsilošti patogiame krėsle ir gurkšnojant vyną pasimėgauti tyla bei ramybe uždarame kiemelyje pačioje senamiesčio širdyje.

(OK, šiam kadrui turėjau vos kelias minutes, nes vos atsilaisvinę staliukai vėl buvo apsupti naujais svečiais, bet man pavyko. 🙂 )

Ir dar desertui paragauti aguoninių ledų su uogomis, kurie yra tokie sotūs, kad nepavyksta visko suvalgyti.

aguonų ledai

Kur visa tai? Restorane Queensberry.

Restorane, kuriame vynas, sidras, midus ir trauktinės yra pagaminti tik Lietuvoje. Restorane, kuris siūlo moderniai gaminamus lietuviškus patiekalus, įskaitant ir cepelinus, bulvių plokštainį ar šaltibarščius. Bet čia kad turėtumėte ką pasiūlyti autentikos ieškančiam atvykėliui. O patys turėsite galimybę pažinti nacionalinius gėrimus bei moderniai pagamintus patiekalus, kurie ir be fusion gali būti patrauklūs, restoraninio lygio ir estetikos.

Restorane, kuriame svetingumas yra lietuviškas – tas pats, kuriuo anksčiau labai stebėjosi pirmieji užsieniečiai, mat mes atvykus svečiams viduryje rugiapjūtės metame visus darbus, nuklojame stalus valgiais bei gėrimais ir linksminame svečius. Taip kaip mokame: paprastai, bet iš visos širdies. Štai toks personalas dirba ir šiame restorane. Jeigu iš restorano tikitės milimetro tikslumu išdėliotų įrankių pagal visus baltos staltiesės etiketo reikalavimus jums čia nepatiks. Tačiau jei norite pasijusti kaip svetingų bičiulių namuose – eikite drąsiai. Atmosfera yra betarpiška, atvira, svetinga ir labai jauki. Jaunuolis prie baro profesionaliai papasakos kuo rožinis įvairių uogų vynas skiriasi nuo raudonųjų uogų vyno, arba kuo skiriasi vieno gamintojo agrastų vynas nuo kito, bei kas yra senojo krieno trauktinė ar kiečio biteris. O jaunuolis prie stalo nuoširdžiai ir kantriai aiškins, kuriems skoniams įtinka kreminė ungurio sriuba ir kada neverta rinktis avižinio glotnučio.

Restorane, kuriam netinka dabar mėgiamas posakis „seniai karo nebuvo“, nes čia būsite svetingai pasitiktas, maloniai priimtas, rūpestingai aptarnautas ir išlydėtas su šypsena.

Jo nėra geriausių Lietuvos restoranų TOP30. Ir jiems dar yra kur augti. Tačiau jie yra nuoširdūs ir eina teisinga kryptimi jau dabar stebindami gastronominiais atradimais. Aš labai viliuosi, kad nenustos to daryti ateityje.

Restoranas Queensberry

QUEENSBERRY

Didžioji g. 18, Vilnius.

facebook.com/queensberryrestaurant

+370 606 835 03