Pagaliau ir aš sulaukiau to meto, kai galiu parašyti „išbandykite šį metodą ir nuo tada jūs visada tik tokiu būdu raugsite agurkus!”. Nes ši mano patirtis man leidžia tėkšti kepurę ant žemės ir sušukti: lažinkimės! Istorija, prasidėjusi prieš kelis metus ir jos pasiruošimas, trukęs kelis mėnesius. Istoriškai tai kol kas ilgiausiai pasiruošime užtrukęs mano įrašas. Taigi:

Viskas prasidėjo prieš kelis metus, kai man nuskilo laimė vienu automobiliu keliauti kartu su profesionaliu šefu, lietuviu ir idant kelionė neprailgtų mes įsiplepėjome. Žinoma, apie maistą. Paprastus, žemiškus dalykus ir kaip fundamentaliai jų kokybė įtakoja bendrą / galutinį patiekalo skonį ar kulinarinį rezultatą. Netikėtai kalba pakrypo link fermentavimo (o jūs žinote, kad aš esu didis fermentavimo gerbėjas) ir rauginimo ir jis papasakojo įdomią istoriją: sako, aš agurkus raugiu kartą metuose, tuomet kai jie pigiausi, ir man jų užtenka iki kitų metų raugimo. Man prieš akis šoktelėjo gaižaus perrūgusio rudo agurko vaizdas ir aš nepatikliai paklausiau: kaip tai vyksta? O jis ramiai atsakė: šulinyje. Mano tėvukai iš Kėdainių krašto, todėl aš neįsivaizduoju stalo be agurkų – šviežių, raugintų ar marinuotų. Štai mano tėvuks taip raugė, ir aš dabar teberaugiu. Labai gardu. Iki Kalėdų dar šiaip – sau, o jau toliau tiesiog super! „Na jau dyvai – agurkai apskritus metus!” – pamenu tyliai stebėjausi. Bet gi žmogus nuo Kėdainių, gal gi žino ką šneka…

Taip istorija ir liko šešėlyje, ko šiemet, liepos pabaigoje apsilankiau provincijos miestelio turguje. O ten moterėlės pardavinėjo agurkus – tiesiai iš lysvės nuskintus – veik veltui. Po 0,20€ / kg. Toptelėjo man mintis – kodėl gi nepabandžius senojo recepto?! Nusipirkau bulvinį maišą agurkų, šluotą peraugusių krapų stiebų su žiedais ir kelias saujas česnakų. Parvykau namo ir puoliau skambinti bičiuliui, idant primintų receptą…

<…>

Kaip suprantate – aš išbandžiau. Bet pirmas kartas, neramu – o gal nepavyko, o kaip ten viskas vyksta, o koks tarpinis rezultatas?

Ir žinote, agurkai pragulėję šulinyje du mėnesius dar net nėra pilnai įrūgę. Jie vos lengvai parauginti. Ir aš imu tikėti, kad geriausi jie bus nuo Kalėdų ir vėliau.

rauginti agurkai

Traškūs, sultingi, lengvai rūgtelėje su aiškiu česnako ir krapo skoniu! Och…! Svajonių raugas! Aš net iš tolo nesitikėjau, kad agurkai bus tokie nuostabūs! Šalta ir lėta fermentacija daro stebuklus…

Taigi, kaip viskas vyksta?

Reikia agurkų, būtinai augusių lysvėje po atviru dangum – šiltnaminiai netinka. Reikia sūrymo, pagaminto iš šaukšto druskos ištirpintos litre vandens. Čia proporcija tokia, gamintik iškart kokius du kibirus. Dar reikia prieskonių – krapų stiebų su žiedais, česnako skiltelių, vyšnių ir juodųjų serbentų lapų būtinai. Galima krieno šaknies gabalėlį  įmesti jei turit. Ar čiliuką kokį kad būtų aitriau. Bet čia jau detalės. Esmė paprasta.

Agurkus merkiam į vonelę ir nuplaunam nuo lysvės likusias žemes ir nešvarumus. Beje, žemės yra lysvėse augusių agurkų požymis. Šiltnaminiai būna tobulai švarūs.

Dar reikia 5l talpos pet taros nuo vandens. Štai į ją mes ir dedame viską: agurkus, lapus, prieskonius. Glaudžiai ir tampriai sukemšame viską per kakliuko ertmę.

agurkai rauginimui

Kai prikraunate kiek telpa viską reikia užpilti sūrymu iki viršaus. Ir sandariai užsukti dangtelį.

agurkai rauginimui

Šitas kiek palankstytas, mat aš prieš užsukant ji truputį paspaudžiau, kad rūgstant dujos turėtų kur dėtis ir nesusprogdintų bakelio. Nors gal to ir nereikėjo – nežinau.

Ir taip kartojame, vieną po kito, kol baigiasi agurkai.

agurkai rauginimui

Kai visi darbai baigti – surišame juos po du už tų plastikinių rankenų su ilga virvele ir… nuleidžiame į sodybos šulinį. Porą po poros. Jie panyra į vandenį ir belieka virvelę pririšti šulinio šone, kad būtų kaip išsitraukti. Baigta. Dabar belieka laukti.

Paragavau po 2 mėnesių – dar tikrai anksti. Bet rezultatas itin džiugina. Juos vienus valgau vieną po kito ir negaliu nustoti. Man rodos šį rudenį pasipils serija straipsnių, kuriuose bus naudojami rauginti agurkai… 😉

rauginti agurkai

Žinau, skamba keistai. Bet viskas paaiškinama labai logiškai. Dabar net pamenu, kad mano a.a. močiutė sukdavo vasarą agurkus į stiklainius ir skandindavo juos kūdroje. O pavasarį, nuėjus ledui senelis juos traukdavo… Stebuklus daro vėsioji fermentacija. Kaip ir visi lėti procesai.

Dabar jau šaukštai po pietų, agurkų metas baigėsi. Bet ką gali žinoti – o gal kurią vasarą, būdami provincijos turguje jūs pamatysite moterėlę, prekiaujančią žemėtais agurkais ir prisiminsite mane, bei šį straipsnį? Ir gal parvažiuosite su maišu agurkų ir ritinėliu virvės? Ką gali žinoti… 😉