Kalendorinė žiema mus pasitiko su lengvu šaltuku ir pirmomis tikromis snaigėmis, kurios neištirpsta, vos nukritę ant dar neįšalusios žemės. Prasidėjo vėsiausias ir tamsiausias metų laikas, kuriame viskas sustingo, nurimo ir nutilo belaukiant kol žemė neskubėdama pabaigs dar vienus metus ir pradės naują gyvybės ratą.

Šiuo metu pagal sezoninės virtuvės tradicijas karaliauja sotūs ir maistingi valgiai: šutiniai, troškiniai, riebios mėsos kepsniai ir gausiai priedais praturtintos košės. Šviežios liko tik šakninės daržovės ir kopūstai, obuoliai irgi jau link pabaigos. Gerai, jeigu užteks iki Kalėdų. Dabar jau metas pradėti ragauti konservuotas atsargas. Ypač – raugintas ir fermentuotas. Rauginimas, kaip konservavimo būdas, padeda išlaikyti surinktą derlių ilgiau tinkamą naudojimui, praturtina jį papildomais skoniais bei mikrogyventojais, kurie naudingi ir mūsų organizmui, prisidėdami prie virškinimo sistemos  trakto veiklos gerinimo.

Štai tokia mandra įžanga skirta pasakojimui apie mano naują patirtį. Naują man, nes tėvai ir senoliai ją žinojo, tiesiog kurį laiką ji buvo primiršta. Kalbu apie raugintus obuolius.

Iki šiol aš, raugdamas kopūstus, tiesiog įmesdavau keletą Antaninių ar kitų senovinių rūgščių veislių obuolių į stiklainio ar kibiro dugną ir užklodavau rauginamais kopūstais. Kol išvalgai kibirą iki dugno, ten jau žiūrėk ir Kalėdos, ir ant stalo gali padėti kopūstuose raugintų obuolių. Patirtis įdomi, bet obuoliai persismelkdavo kopūstų skoniu bei aromatu ir raugintų kopūstų skonio obuoliai neatrodė tokie jau ypatingi.

O šiemet man į rankas pakliuvo Ievos Šidlaitės knyga „Natūralus rauginimas” ir ją bevartant aptikau raugintų obuolių receptą. „Išties, o kodėl gi ne?!” šūktelėjau sau tada mintyse ir padėjau šią mintį iki rudens.

Metai sodams buvo tokie geri, kad nuo derliaus lūžo senųjų obelų šakos. Beskinant obuolius prisiminiau idėją juos paraugti, todėl priskyniau Antaninių bei Ananasinių obuolių kibirą, ir neplovęs užpyliau juos rauginimui skirtu mišiniu.

Mišinį knygos autorė siūlo gaminti proporcija 1l vandens – 30g druskos. Man šis kiekis pasirodė gana didelis ir aš sumažinau druskos kiekį iki 20g. litrui. Obuolių neploviau tyčia, kad kartu su savimi iš sodo jie atsineštų ir laukinių mielių, kurios šiaip supa mus natūralioje gamtoje, o obuolių plovimas jas nuplauna. Norėjau natūralios fermentacijos.

Taigi, šltas vanduo, druska, ištirpo – užpyliau skysčiu obuolius, viršų uždengiau krienų lapais, paėmiau platų stiklinį dangtį, ant kurio padėjau poros kilogramų svorio akmenį ir paslėgiau obuolius, kad jie visi būtų panirę skystyje. Kibirui uždengiau dangtį ir pastačiau vėsiame rūsyje (~+10C)

Kibirą pamiršau, o vėl pravėriau tik po trijų savaičių. Paragavau vieną obuolį. Jis tebebuvo savito savo rūšies skonio obuoliu, bet pasijuto ir rūgštelės natos. Įdomu. Palikau dar porai savaičių.

Tada jau obuoliai pasidarė…chm…. kaip čia apibūdinus… labai savito skonio. Jie tapo rauginti, bet obuoliški. Skamba kvailai, žinau. Tačiau aš nerandu tinkamų žodžių šiems potyriams aprašyti. Tikrai labai įdomus ir patrauklus skonis. Kaip keičiasi rauginami kopūstai, taip keičiasi ir obuoliai. Tik jie turi savitą skonį, visai skirtingą, nei kopūstai.

Palikau dar kuriam laikui.

rauginti obuoliai Šiandien paragavau jų vėl. Dabar išvaizda tebeliko obuoliška, vaisius sultingas ir dailus. Tačiau skonis pasidarė labai ryškus ir intensyvus. Aš net nesu tikras, ar visiems tai patiks.

Taip tokie obuoliai bus puikus priedas keptai riebiai mėsai ar žąsiai, bet dabar jau jie tapo uch! kokie rimtuoliai. Šiek tiek ant perrūgimo ribos.

Obuolių raugintojai sako, kad taip vaisius galima išsaugoti iki Kalėdų ir pateikti kaip delikatesą šventiniam stalui. Bet aš esu linkęs tuo abejoti… Gal būt tam reikia vėsesnės saugojimo aplinkos, kurioje rūgimo procesas vyktų lėčiau?

Bet kuriuo atveju patirtis įdomi. Raugintus obuolius galima dėti į salotas, troškinius ar valgyti tiesiog kaip garnyrą prie pagrindinio patiekalo.

Aš negaliu jums pažadėti, kad jums patiks taip konservuoti obuoliai. Tačiau jeigu pasitaikys proga ir neturėsite kur dėti rūgščiųjų obuolių, kurie labiau tinkami kepimui, nei paprastam valgymui – užraukite kibirėlį. Po 3-4 savaičių jau galėsite valgyti visiškai naują skoninį darinį ir pasisemsite įdomios patirties. Ir ką gali žinoti – gal rauginti obuoliai taps nauja jūsų konservavimo tradicija?