Dažnas artimųjų rytų virtuvės „eGzpertas“ norėdamas pasirodyti žinovu pasitaikius progai paniekinamai meta: toks čia ir plovas – ryžių košė su mėsa. Ir tokio sakinio dėka pats šauna sau į kojas išjuokia savo kompetenciją. Mat jeigu žinotų kas yra ryžių košė su mėsa – nenaudotų šio apibūdinimo kaip niekinančio ir žeminančio. Kodėl? Todėl, kad ryžių košė su mėsa, Uzbekijoje vadinama „šavlia“, yra taip pat gerbiama kaip plovas.  Todėl šį kartą – apie šavlia, plovo giminaitę, patiekalą, kuris pavyks ir kulinarijos pradinukams – virtuvės naujokams.

Kas yra plovas ir kaip jį dera gaminti aš jums nepasakosiu. Apie jį yra prirašę visi kas tik yra rankose laikę mėsą ir ryžius. Ir tik jų receptas yra tas geriausias, todėl išsirinkite sau tinkamiausią. Aš papasakosiu kuo šavlia iš esmės skiriasi nuo plovo.

Pirmas ir esminis šių patiekalų skirtumas tame, kad plovas yra prabangus, šventiškas patiekalas, kuris gaminamas ilgai, jam naudojami prabangūs produktai ir jis patiekiamas subrandintas ir iškilmingai. Šavlia yra kasdieninis patiekalas, skirtas sočiai pamaitinti šeimą, todėl gaminamas gana greitai, sočiai ir nebrangiai. Šis patiekalas atleidžia daugelį dalykų, kas plove būtų nusikaltimas. Ir šis patiekalas pavyks visiems. Paprasta, greita, nebrangu ir labai skanu – štai kas yra ryžių košė su mėsa, vadinama šavlia.

Gaminant šį patiekalą naudojama mažiau mėsos, bet daugiau riebalų. Naudojama daugiau svogūnų, nei plovui. Dar čia naudojami patys paprasčiausi ryžiai, vos keli nebrangūs prieskoniai ir būtinai – trinti pomidorai. Visa tai sudaro savitą, unikalų skonį, kuris ir varguolišką patiekalą paverčia jaukiu ir guodžiančiu. Pasigaminkime.

Mažais kubeliais supjaustykite 300g riebios mėsos, geriausiai – sprandinės. Tiks jautiena, aš naudoju kiaulieną.  Neturint prandinės naudokite mentę. Špižiniame puode įkaitinkite aliejų, kuris dugną dengtų dosniu sluoksniu – tai ir bus jūsų riebalinė bazė. Meskite į jį mėsą ir pakepkite ją. Milžiniškos, rūkstančios kaitros kaip plovui čia nereikia – nėra tikslo uždaryti sultis mėsoje, jos išsiskirs, susimaišys su aliejumi ir taps padažo dalimi. Kol mėsa kepa 300g pačių paprasčiausių ryžių (tai panašiai didelė stiklinė) užpilkite dubenyje šaltu vandeniu ir pamaišykite, kad nuo jų nusiplautų krakmolo dulkės.

Kai mėsa apkeps iki dailaus, blizgaus rusvumo ir ims gardžiai kvepėti – suberkite du ar tris, plunksnelėmis pjaustytus, svogūnus. Pamaišykite ir palikite šusti su mėsa, kad išsiskirtų svogūnų sultys ir pasklistų riebaluose. Kol svogūnai kepa/šunta reikia nuskusti ir šiaudeliais supjaustyti dvi vidutinio dydžio morkas. Dar smulkiai supjaustyti ar tiesiog blenderyje susmulkinti 3 sunokusius pomidorus. Suberkite morkas, smulkintus pomidorus ir suberkite prieskonius: du arbatinius šaukštelius be kaupo druskos, šaukštelį juodųjų pipirų, du šaukštelius raudonųjų paprikų miltelių. Tai – bazė. Toliau savo nuožiūra galite papildyti patiekalą mėgiamais aštriais prieskoniais – aš gardinu keliomis smulkintomis skiltelėmis česnako, žiupsneliu maltos aitriosios paprikos ir kuminu, šaukštu pomidorų pastos (jūs juk žinote, kad pomidorų tyrė ir pasta nėra tas pats, ar ne?). Nukoškite ryžius ir suberkite į puodą, viską gerai išmaišykite ir pažiūrėkite, kad ryžiai būtų tolygiai pasidengę riebalais ir prieskoniais, imtų skaidrėti kaip rizote. Va dabar į puodą supilkite litrą šalto, švaraus vandens ir viską išmaišykite, paskutant dugną, kad atšoktų jei kas prie jo prikibo.

Sustokite. Pagrindinį darbą jau padarėte. Ugnies nemažinkite ir ramiai pažvelkite į tą rudą – raudoną skystį, kuris plaukia puode. Tai yra jūsų būsimasis padažas, kurs tolimesnės gamybos metu susigers į ryžius. Skirtingai nuo plovo ši košė verdama ant vidutinės ugnies neuždengtame puode, kartais pamaišant. Dalis vandens verdant nugaruos, tačiau didžioji dalis su visais skoniais ir aromatais susigers į ryžius – šie paprasti, krakmolingi ir pigūs ryžiai geria vandenį kaip ištroškę, suplukę arkliai. Kai vandens ims mažėti – maišykite ir ragaukite ryžius. Jie turi būti beveik išvirę, vos vos kieti pačiame viduje, al-dente. Jeigu trūksta vandens – įpilkite dar, maišykite, kad nepridegtų prie dugno. Kai ryžiai bus tinkamai išvirę – nukaiskite puodą, ten viskas karšta, todėl virimas tęsiasi toliau. Griežtos taisyklės, kiek tiršta turi būti šavlia, nėra. Vieni ją mėgsta kaip tirštą sriubą, kiti – kaip sodrią, lipnią košę. Taip, ji lipni dėl ryžių rūšies ir virimo specifikos. Todėl šavlia niekada nevalgoma rankomis – visų pirma ji karšta, nes nebrandinama, o pateikiama netrukus po nukaitimo, antra – ji gana lipni ir riebi.

Vakare išalkusi šeima trinasi aplink ir urzgia: norim valgyti. O dar tas puodas garuoja, savo aromatus skraidindamas po namus – kas ten lauks! Kad tik liežuvių nenusiplikytų karštais ir riebiais  ryžiais… Plovas – jis toks… išdidus? Gaminamas su ilgomis ceremonijomis, pateikiamas iškilmingai, ypatingoms progoms…

O šavlia – ji paprasta, be pretenzijų ir pasimaivymų. Soti, jauki, gardi ir šiltu sotumu maloniai apsunkinanti ryžių košė su mėsa, kuri pavyks visiems, kas turi bent šiek tiek kantrybės ir noro. Ir nepamirškite: tik pikti žmonės ar neišmanėliai gali paniekinamai ištarti: „kažkokia ryžių košė su mėsa!“. Savo artimuosius mylintys žmonės šią frazę taria švelniai ir šiek tiek sentimentaliai.