Man rodos nerastume tautos, kuri savo nacionalinėje virtuvėje neturėtų savos ir savitos šiupininės sriubos arba tiesiog šiupinio. Deja, lietuviški šiupiniai yra nederamai pamiršti kartu su senąja lietuvių virtuve. Dabartiniais laikais pasakius žodį „šiupininė sriuba” dauguma pagalvoja apie slavišką šiupininę sriubą, dar vadinamą soljanką (солянка).

Rašytiniuose šaltiniuose soljanka minima nuo XV amžiaus. Ši tiršta, riebi ir aštri sriuba buvo populiari kaip užkandis prie degtinės, atliekanti ir pirmojo ir antrojo patiekalo funkciją. Valgant šią riebią sriubą buvo galima gana greit pasisotinti ir ilgesnį laiką neapgirsti. Nėra ką slėpti, ji buvo ir kaip vaistas nuo pagirių. Todėl šalia originalaus pavadinimo «солянка» ji dar kartais vadinama «похмелка» (pagirinė).

XVIII amžiuje kilmingieji dvarininkai ir save aristokratais laikantys ponai šią sriubą gana atvirai niekindavo, pripažindami ją prasčiokų valgiu, kurį mužikai srebia išgertuvių metu. Buvo manoma, kad šiam valgiui nevieta ant kilmingųjų stalo.

Senosiose kulinarinėse knygose minimos trys galimos sriubų versijos: mėsos, grybų arba žuvies šiupininė. Ilgainiui, o ypač antroje sovietmečio pusėje, ši sriuba buvo suvulgarinta ir liko tik mėsiška soljankos versija. Panaši į tą, kuri mus pasiekė ir šiandien.

Sunku pasakyti, ar tai sovietinio viešojo maitinimo tradicijų ar tėvų įpročių bei tradicijų perdavimo nuopelnas, bet šios sriubos dabartinė versija gimdavo taip: visų pirma naudojamas sodrus ir išraiškingas sultinys, kiaulienos arba jautienos. Tada į sriubą dedamos smulkiai pjaustytos mėsos, kurios (dažniausiai) buvo kaip šaltas užkandis vakarykštėje šventėje. Tai – sočioji dalis. Papildomai dedami pagardai ir prieskoniai (daržovės ir žolės). Papildomos rūgštelės suteikia skiltelė citrinos ir jei mėgstate – kaparėliai, šaukštas grietinės – papildomam sotumui.

Štai tokia ji, spalvinga, soti, tiršta, ir kaip dabar mėgiama sakyti – guodžianti, sriuba. Pasigaminkime!

Slaviška soljanka

  • 2.5l jautienos arba kiaulienos sultinio;
  • ~600g. įvairios smulkintos mėsos;
  • didelė svogūno galva;
  • 2-3 rauginti agurkai arba puodelis su kaupu raugintų kopūstų;
  • indelis juodųjų ir žaliųjų alyvuogių;
  • 300g. pomidorų pastos;
  • 1 citrinos;
  • puokštelės žalumynų: krapų, petražolių, kalendros;
  • druskos ir juodųjų pipirų.
  1. Mažais kubeliais susmulkiname mėsą, pusžiedžiais supjaustome svogūną. Jeigu agurkų žievė stora - ją nulupame, jei ne - galime iš karto pjaustyti agurkus mažais kubeliais.
  2. Užkaičiame puodą su sultiniu. Didelėje keptuvėje pilame aliejaus ar dedame sviesto ir jame apkepame svogūnus ant vidutinės ugnies.
  3. Kai svogūnai taps skaidrūs - dedame susmulkintą mėsą ir pomidorų pastą, šiek tiek patroškiname ant mažos ugnies.
  4. Kai sultinys užverda keptuvės turinį dedame į puodą. Kartu pilame alyvuoges su visa skardinėje buvusia sunka, dedame agurkus, pamaišome, uždengiame ir leidžiame užvirti. Paverdame dar keletą minučių ir paragaujame. Jeigu trūksta - pasūdome, beriame pipirus ar jų mišinį.
  5. Užgesiname ugnį, į sriubą metame smulkintus prieskoninius žalumynus ir uždengiame dangčiu. Jeigu turite sriubinę - dar geriau: supilame sriubą į ją, beriame žalumynus ir uždengiame dangčiu. Tegul pailsi prieš valgant.

-Kokią mėsą naudoti? – paklausite jūs. Atsakau: tokią, kurią turite arba liko. Kuo įvairesnę. Ši sriuba nuostabi likučiams sunaudoti. Tiks vakar ant žarijų ar orkaitėje kepta mėsa: šašlykas, steikas, višta ir pan. Tiks pieniškos dešrelės, rūkytos, rūkyta dešra ar kumpis, galų gale – tiesiog virta mėsa. Sudėkite tai ką turite, įvairovė praturtins sriubą.

Ir neskubėkite jos teikti į stalą. Subėrus žalumynus ir uždengus ji turi bent šiek tiek pailsėti, pabręsti, kad skoniai susimaišytų ir taptų vientisa karšta paguoda.

Atidenkite dangtį jau ant stalo, tegul po kambarį pasklinda sriubos aromatas. Pateikite su skiltele citrinos ir šaukštu grietinės bei rieke rupios juodos duonos. O jei svečiai pavargę ar sušalę, tuomet ir stikleliu karčiosios.

Skanaus!