Aštri vištienos kaklelių sriuba

Dar viena absoliučiai fantastiška vištos dalis yra vištos kaklas. Jis labai gardus, nes turi daug kaulus jungiamojo audinio, todėl jo nuoviras (sultinys) būna ryškus ir intensyvus. Jis greit paruošiamas, nes yra plonas ir nedidelis. Jį smagu valgyti pastvėrus rankomis ir graužiant tartum mažą kukurūzų burbuolę bei čiulpiant, šliurpiant ir čepsint, nes jo norisi viso. Ir kas labiausiai stebėtina – jis visiškai nepopuliarus, todėl yra bedieviškai pigus. Taip, jis neskanus keptoje vištoje – jame nėra riebalų, kepamas jis išdžiūsta, vėliau jo išorinė dalis suskrunda ir kaklas tampa nevalgomas. Kai ant stalo pjaustoma kepta višta niekas niekada nepasako „man, prašau, įdėk kakliuką“. Tačiau vištienos kaklas yra absoliučiai fantastiškas virtas: minkštas, byrantis, sultingas ir labai labai gardus. Todėl kakliukų nereikia kepti – juos reikia virti. Tiksliau reikia virti  kaklelių sultinį, o jau vėliau jį išplėtoti taip, kad gautųsi nepadoriai gardi vištienos kaklelių sriuba.

Labai gali būti, kad esate valgę vištienos kaklelių sriubą vaikystėje. Ji skani, paprasta, sveikuoliška ir vaikai ją mėgsta. Mamos užvirdavo puode vandens, į jį sumesdavo kakliukus, nugraibydavo negausias putas ir su keliais juodaisiais pipirais bei lauro lapu pavirdavo apie pusvalandį. Vėliau į puodą suberdavo dvi kubeliais smulkintas bulves, vieną stambiai tarkuotą morką ir saują ryžių arba mirkytų baltųjų pupelių. Pasūdydavo ir virdavo, kol išvirs ryžiai. Vasarą gal net kapotų krapų ar petražolių lapų užbarstydavo. Pamenate? Pamenate. Tokios nuobodžios sriubos neįmanoma pamiršti. Ir geriausia šios sriubos dali būdavo… Teisingai – kakliukai. Juos buvo galima laužyti, darinėti, čiulpti, graužti ir visaip kitaip čepsint bandyti išvilioti tą liesą, sultingą ir labai gardžią mėsą, kuri būdavo ant kakliuko.

Vienok tai, kad sriuba buvo nuobodi, dar nėra priežastis nurašyti ir pamiršti gardžiuosius vištienos kaklelius. Prikelkime juos naujam gyvenimui, tegul nenusileidžia dabar tokioms madingoms jaučio uodegoms, pažandėms, spirgintoms kiaulienos skūroms ir kitiems hispteriškiems delikatesams.

Miso pasta šioje sriuboje nėra privaloma, todėl kaip alternatyva pateikiamas sojos padažas. Tiesiog miso turi savitą skonį, kuris būtų ypatingas šios sriubos priedas. Miso dedama į karštą, bet ne(be)verdantį sultinį. Nei jos, nei ryžių vyno nereikia virti – užteks pagardinti jais sriubą ir leisti kiek pastovėti, kad skoniai ir aromatai susipintų į vientisą puokštę. Kartu su sriuba pateikite ir pluoštą servetėlių bei dubenėlį kaulams. Ši sriuba valgoma visaip kaip džiaugsmingai šliurpiant, čiulpiant ir srebiant karštą, pikantišką ir kiek aštroką viralą. Tebūnie tai mūsų atsakas ramen’ų kultui 🙂

2 Komentarai