Besidomint kulinarijos istorija kartais galima aptikti įdomių faktų. Na, tai, kad visos šalys turėjo ar tebeturi savus varguolius yra aišku ir nieko nestebina. Ir tas faktas, kad jie maitinosi tuo ką turėjo ir kuo galėjo, svarbu būtų sotu ir pigu – irgi nekelia nuostabos. O štai faktas, kad yra nemažai šiandien populiarių ar net gurmaniškų valgių, kurie kadaise buvo varguolių maistas – jau intriguoja. Ir išties – tokie valgiai kaip pica, makaronai, prancūziška svogūnų sriuba, šukutės ar austrės kadaise buvo varguolių maistas, kuris dabar yra populiarus, mėgiamas ir vertinamas. Tokį patiekalą turi ir ispanai – tai česnakinė sriuba arba Sopa de Ajo.
Česnakas yra populiarus prieskonis daugelio šalių virtuvėse, todėl savas česnakinių sriubų atmainas turi ir kitos Europos šalys – pvz. prancūzų, čekų ir kt. Tačiau šiandien aš kviečiu pasigaminti būtent ispanišką česnakų sriubą. Ji paprasta, nebrangi (to tartum reikalauja sriubos kilmė), pagaminama gana greitai, tačiau labai gardi ir žavi savo pikantiškumu. Kadangi tai ypatinga sriuba, todėl ir klasikinio recepto nebus – pateiksiu savitą šios sriubos versiją pasakojimo forma.
Žemiau minimi kiekiai bus skirti norint sočiai pamaitinti 4 alkanus valgytojus. Jeigu turėsite daugiau išbadėjusių – proporcingai padidinkite produktų kiekį. Dėl mažiau net neverta terliotis, mat liks nesuvalgyto maisto, kurį bus gaila išmesti. Taigi, pradėkime konstruoti. Kaip picą. Tik ne krosnyje, o puode ir ne Italijoje, o Ispanijoje 🙂
Pats pavadinimas sako, kad mus reiks česnakų ir jų reikės daug – bent dvi galvutes (taip taip, čia nėra klaidos – galvutes, ne skilteles). Dar reiks vienos svogūno galvos, aitriosios paprikos ankšties be sėklų, valgomojo šaukšto su kaupu ar net ir dar daugiau saldžiosios paprikos miltelių, 1/2 kepalo šviesios duonos (naudojau ciabatta, bet tiks beveik bet kuri kita) ir svarbiausia – ji turi būti jau gerokai padžiūvusi. Jeigu duona šviežia – valgykite ją vieną ar su kitais priedais, sriubai naudojama kietoka ir valgymui nebetinkama duona. Dar reikės sprindžio ilgio chorizo dešros šmočiuko arba gabalėlio ispaniško kumpio, keturių kiaušinių, litro švelnaus vištienos sultinio (arba vandens, jei sultinio nėra) druskos ir juodųjų pipirų. Aš nuo savęs pridėjau keletą griežinėlių lietuviškos ant tikro dūmo rūkytos kaimiškos dešros – dūmo aromatui suteikti (toks varguoliškas rūkytos paprikos efekto atitikmuo) ir kelis šlakelius tabasco, kad sriuba būtų skirta ne ispaniškai saulei, o lietuviškai žiemai nugalėti. Ir dar būtų idealu nedidelė šluotelė petražolių, kurias sukapojus dera apibarstyti sriubą patiekimo metu.
Kai viską turim, galim pradėt pasiruošimo darbus: duoną supjaustom nemažais kubeliais, tokiais nykščio dydžio. Jie turi būti kieti. Jei nepakankamai – pašlakstome aliejumi ir apskrudiname ant karštos keptuvės, kad išdžiūtų, sukietėtų ir pradėtų skrusti. Galima ir orkaitėje, ant skardelės, tik tas užtrunka ilgiau. Keptuvės dėka apsisuksite per kelias minutes. Duonutę beriam į dubenį, tegul vėsta, o mes einame smulkinti kitų produktų.
Česnakus išgliaudom ir nulupam, susmulkinam plonomis skiltelėmis, svogūną – mažais kubeliais. Dešrą – skridinėliais ir dar per pusę, kad būtų tokia plonų pusmėnulių krūvelė. Jei naudojate kumpį – smulkinkite nedideliais kubeliais. Storadugniame puode ant vidutinės ugnies pradedam kaitinti alyvuogių aliejų. Nemažai taip aliejaus, mat jis (ir duona) yra šios sriubos sotumo pagrindas – tegul solidžiai uždengia visą puodo dugną. Pradėjus kaisti aliejui metame česnakus ir svogūną – lai kepa; neperkaitinkite aliejaus, mums nereikia jų sudeginti, tiesiog apkepti. Nuolat pamaišome, kai pakepė – į kompaniją metame dešras, kumpį ar ką ten iš mėsų turite. Pamaišom, apsivėlė karštu aliejumi ir gerokai sušilo? Labai gerai! Dabar beriam smulkintą aitriąją papriką ir saldžiosios paprikos miltelius. Pamaišom viską nuoširdžiai, nes jei maišysite be širdies ims paprikos milteliai prie dugno kibti ir degti. Dar pasūdom, juodųjų pipirų įmalam ir šliukštelim tabasco kokius tris šlakelius jeigu norisi aitriau. Originaliai naudojami cayenne pipirai, bet aš jų neturėjau, naudojau tai kas buvo po ranka. Pakepkim minutėlę – dvi.
Pasklido aromatas toks viliojantis nuo prieskonių? Pats metas į puodą berti duonutę. Ir dideliu mediniu šaukštu ar mentele atsargiai viską išmaišyti taip, kad duona pasidengtų ir sugertų į save aliejų pagardintą paprika ir visais kitais aromatais. Na, panašiai taip:
Apsivėlė duonutė prieskoniais – metas pilti sultinį. Kiek jo reikės aš negaliu jums pasakyti, mat viskas priklauso nuo to, kiek duonos naudojate, kaip tirštai mėgstate ir pan. Esminis dalykas štai koks: sultinio kiekį trūkstant visada galite papildyti paprastu vandeniu, bet reiktų nepamiršti, kad tai dar ir duonos sriuba, todėl ji neturėtų būti skysta.
Padidinam kaitrą ir užverdam sultinį, kai pradėjo burbuliuoti – šaukštu padarome keturias duobutes (tiesiog praskiriame duoną, kad pasirodytų skystis) ir į jas atsargiai suleidžiame kiaušinius. Atsargiai – tai taip, kad trynys nepasklistų ir baltymas jį aplink dailiai dengtų. Uždengiam puodą dangčiu ir pasižiūrim į laikrodį – mums reikia lygiai 3 minučių. Šiuo metu kiaušiniai poučinasi – tai toks dabar labai madingas kaušinių virimo be lukšto būdas, kai baltymas sutirštėja, o trynys lieka skystas, bet uždarytas baltymo marškinėliuose.
Prabėgus 3 minutėms gesiname ugnį, puodą nukaičiame, dangtį nukeliame ir mikliai pasmulkiname petražolių lapelius. Pilame sriubą į dubenėlius taip pat atsargiai – pradžioje samčiu užkabiname duonos su skysčiu, daržovėmis ir mėsa, vėliau dubens centre padarome duobutę ir į ją atsargiai dedame kiaušinį. Užbarstome kapotomis petražolėmis ir iškart patiekiame. Man nesigavo duobutė, todėl kiaušinis nuslydo į dubens šoną 🙁
Tačiau trynys liko sveikas ir tai – svarbiausia. O valgoma ji pradedant nuo to, kad ant duonos šaukštu švelniai paleidžiamas trynys – tai toks ritualas kaip su vištiena kijevietiškai (aka Kijevo kotletas, nors jis nei kotletas, nei Kijevo), kai suktinukas perpjaunamas ir iš jo išbėga sviestas su žolelėmis; mėsa pjaustoma, mirkoma svieste ir valgoma. Taip ir čia – pakabinate šiek tiek trynio, šiek tiek baltymo, gabalą duonos ir dar česnako bei dešros pusmėnulį. Dedate visą šį pikantišką gėrį į burną, imate jausti kaip šyla burna, vėliau pilvas, o dar vėliau ima rasoti kakta. Braukiate prakaitą ir dėkojate apvaizdai, kad patys geriausi momentai šiame gyvenime slypi paprastuose dalykuose ir yra pasiekiami visiems.
