Naujas šiltasis sezonas – nauji iššūkiai ir norai gaminti maistą ant gyvos ugnies gryname ore. Aš mėgstu gaminti lauke, man patinka grilintas maistas ir pats gamybos procesas. Todėl maistą ant ugnies gaminu visur ir visaip, pradedant vytele virš laužo ir baigiant slow-cooking’u kepsninėse.

Tačiau taip jau gavosi, kad savo namuose aš niekada nebuvau pilnai patenkintas turimomis priemonėmis ir sąlygomis. Esu „sukepęs” kelias burbulo formos kepsnines – tuos grilius su nuimamu apvaliu dangčiu, bet ten kepimas praktiškai vyksta tik tiesiogine kaitra, kepant virš žarijų. Konstrukcijos ypatumas, nėra kur pastumti žarijų patogiai.

Dar turiu tvirtą latvių gamybos šašlykinę, kuri stropiai tarnauja jau keletą metų ir visada mane džiugina. Su ja viskas gerai, naudojant pagal paskirtį, deja paskirtis gana ribota. Be to aš šašlykinę principingai kūrenu obelinėmis malkomis, kurios tarsi laužas gana ilgai dega ir rūksta, kol pavirsta žarijomis. Toks procesas reikalauja papildomos priešgaisrinės priežiūros ir tai reiškia, kad privalai kūrenti saugiu atstumu nuo namo ir kitų degių objektų, po atviru dangumi. Deja lietuviška vasara ne visada mus džiugina gerais orais. Tad šašlykinė gerai, bet gali būti ir geriau.

Būti geriau sau apsibrėžiau keliais esminiais kriterijais:

  • noriu kepti terasoje po stogu, idant lietus netrukdytų;
  • noriu kepti tiek tiesioginėje, tiek netiesioginėje kaitroje;
  • noriu ne tik kepti, bet ir turėti darbastalį šalia patogiai indams bei įrankiams pasidėti;
  • noriu, kad kepimo zona būtų stacionari ir po visko, kitą dieną nereikėtų via ko nešioti ir slapstyti.

Nepamiršdamas šių norų aš nuo ankstyvo pavasario blaškausi po įvairias internetines parduotuves, varčiau jų katalogus ir dūsavau nerasdamas to, kas man tiktų ir patiktų.

Jau girdžiu sakančius: tai gi pirk keramikinį kiaušinį ir nesuk sau ir kitiems galvos. Taip, galvojau ir apie tai. Bet visų pirma – juos irgi reikia saugot, nes neretai jie yra vagiami. Antra – aš nesivaikau madų ir ieškau praktiškumo, todėl mano galva mokėti už kepsninę tiek, kiek kainuoja neblogas padėvėtas automobilis yra neracionalu. Trečia – ši kepsninė yra be stalo, o stalas jai kainuoja dar antra tiek, kiek pati kepsninė. Ne, neracionalu ir ne man.

Jau buvo kilusi mintis pirkti dar vieną apvalų anglinį grilių, gal kokį Weber gaminį, tada kiek modifikuoti pagal savo poreikius ir pasigaminti jam stalą bei darbastalį šalia. Ir visai netikėtai beveik einant lauk iš tos didelės skandinaviškos baldų parduotuvės, man užkliuvo akis už ekspozicijoje stovinčio stalo su integruota kepsnine. Sustojau, ilgai varčiau akis ir dūsavau apžiūrinėdamas galimą kompromisą. Stačiakampis, turintis nemažą kepimo plotą. Su stalu. Labai kompromisine kaina. Suprantu, kad tai ne premium gaminys, bet nedidelė rizika išsibandyti – o gal patiks? Taip visai netikėtai iš parduotuvės išėjau su didele ir sunkia dėže, kurios turinį surinkus gavo štai toks įrenginys:

Stačiakampė dėžė, įleista į nerūdijančio plieno stalviršį. Keturios metalinės kojos, kurioms stabilumą suteikia dvi papildomos metalinės lentynos. Dangtis su patogia, kai paaiškėjo vėliau – neįkaistančia rankena. Ir kepimo temperatūrą rodančiu termometru.

Tiesa, termometras ne pats brangiausias ir sumontuotas dangčio viršuje, kur yra karščiausio oro sritis, todėl kepant reikia turėti galvoje, kad tai nebūtinai pati tiksliausia temperatūra. Vienok tai jau šis tas ir ilgainiui, eksperimentų būdu galima atsirinkti kuri temperatūra tinka vienam ar kitam kepimo būdui.

Atidarius dangtį randame kepimo groteles, kurios turi atsidarančią dalį, idant kepimo metu būtų galima nesudėtingai įmesti dar medžio anglių ar medienos rūkymui.

Bei groteles, ant kurių ir dedamos degančios žarijos. Taip, tai anglinis grilius, todėl anglis reikia įkurti prieš jas supilant į kepsninę ir draudžiama jame deginti malkas kaip laužą pasigaminant anglims.

Be to nugarinėje dangčio dalyje yra metalinė sklendė, skirta išmetamų dūmų srautui reguliuoti. Ji vienintelė įkaista tiek, kad kepimo metu plikomis rankomis geriau neliesti.

Po kepsnine yra dar viena sklendė oro padavimui reguliuoti bei ištraukiamas stalčius, kuris tarnauja kaip peleninė.

Viskas šaunu, viskas veikia, patogus aukštis ir pats įrenginys yra sumontuotas kompaktiškai. Šalia kepsninės galima pasistatyti staliuką, viskas atrodo beveik taip, kaip norėjau.

Pirmojo kepimo metu nutariau padirbėti nesudėtingai, idant įsisavinčiau kepsninės specifiką. Kepiau vištienos šlauneles su kaulu. Pavyko neblogai, mėsos neperkepiau – ji liko sultinga, gardžiai pavalgėm ir po visko kepsninė tebebuvo karšta. Taip sužinojau, kad vieno anglių įkūrimo „bokalo” – toks metalinis indas, kuriame patogu įkurti anglis, kiekio užtenka dviejų ar daugiau valandų kepimui. Tai nudžiugino.

Taip pat sužinojau, kad kepant visi riebalai laša iki pat peleninės ir priskremba prie apatinio stalčiaus. Kitą dieną, kepsninei ataušus, viską reikia iškratyt, išmirkyt, nupurkšt valymo priemonėmis ir gana ilgai gramdyt bei plauti. Tai nuliūdino.

Kitam kartui pasiruošiau rimčiau: anglims kompaktiškai supilti, nepaskleidžiant per pusę kepsninės nupirkau plieninę grill keptuvę, po kepimo zona (ketinau kepti netiesioginėje kaitroje) padėjau kepimo folijos lašantiems riebalams surinkti. Įtryniau porą kg kiaulienos šonkaulių BBQ prieskonių mišiniu, įkūriau kepsninę ir uždėjau mėsą ant grotelių.

Šį kartą uždariau oro padavimą ir išmetimą, idant kaitra neįsibėgėtų aukštyn, ant anglių užmečiau kelis gabalėlius obels medienos ir uždariau dangtį. Maždaug valandą, periodiškai įmetant obels gabaliukų, šonkauliai kepė – karštai rūkėsi gausiame aromatingų dūmų kiekyje.

Po valandos rūkymo etapas baigėsi, kiek pravėriau viršutinę oro išmetimo angą ir pradėjau aptepinėti mėsą aliejaus – BBQ padažo mišiniu. Taip jie prakepė dar valandą +180C temperatūroje. Galima buvo dar pakepti bent pusvalandį, bet bijojau nusausinti mėsą, o ir alkani šeimyniškiai jau buvo išerzinti gardžių aromatų bei reikalavo vakarienės.

Teko mikliai užmesti šonkaulius tiesiai virš žarijų, trumpai apskrebinti ir pateikti valgymui.

Mėsa nuo kaulo nebyrėjo, bet buvo labai sultinga ir aromatinga.

Beje, įpusėjus kepimui prapliupo lietus, tačiau tai nei kiek nesutrikdė nei manęs nei kepimo proceso – viskas vyko po stogu, kaip aš ir norėjau. Tad galėjau tiesiog stovėti šalia šilumą spinduliuojančios kepsninės ir mėgautis lietaus vaizdu.

Štai tokia mano grilio pasirinkimo istorija. Dabar beliko pasigaminti šalia jo darbastalį ir mėgautis prasidėjusia vasara bei kepsnių sezonu lauke.

Smagios beprasidedančios vasaros!

P.S. tai ne reklama ir ne integracija. Visus pirkinius dariau savo lėšomis ir už šį tekstą man niekas nemokėjo. Ar tebėra šių kepsninių pirkti nežinau, bet sezonas tik prasideda, tad gali būti, kad dar rasite.