Mes esame dažnai manome, kad tikri italai tikras picas kepa tik tikroje picų krosnyje, ilgai malkomis kūrenamoje, ir kepimas bet kaip kitaip (pvz orkaitėje) yra neteisingas. Man šiemet teko svečiuotis italų šeimoje, vakare buvau pakviestas kartu nuvykti pas juos į olivete (toks mūsų užmiesčio sodo atitikmuo, tik ant kalno šlaito ir jame pagrinde auginami alyvmedžiai – nuo to ir kilęs termino pavadinimas) pabūti gamtoje, išsikepti picą ir pabendrauti prie taurės vyno.
Taigi, atvykstame – vaizdinga vieta, dailiai sutvarkyta aplinka, nedidukas vasarnamis, kuris duotuoju momentu labiau tarnauja kaip vieta rakandams ir įrankiams susidėti, terasa ir… jokio picų pečiaus. Pamaniau, kaip ir kur mes kepsim picą?
Mus į svečius pakvietęs šeimininkas pradėjo nuo plataus ir apvalaus aliuminio padėklo, kuriame su didele meile paskleidė picos tešlą ir dar paliko ją kiek pakilti.
-Tešla yra picos sėkmės priežastis. Nebus geros tešlos – ir pica bus niekinė. Pasakęs esmini faktą pradėjo pasakoti kaip ilgai jis derino savo asmeninį tešlos receptą naudodamas skirtingo malimo miltus su skirtingomis vandens proporcijomis. Kaip alchemikas atskleisdamas slaptą receptą.
Vėliau jis susirado metalinę talpą, kurią prikrovė žabų, padėjo du metalinius vamzdžius išilgai ir žabus užkūrė. Ant viršaus padėjo didelį špižinį puodą su dangčiu kaisti ir paliko.
Na, galvoju – čia jau įdomu. kas bus toliau?
Kai žabai sudegė pavirsdami į žarijas o puodas gerokai įkaito – jis patepė picos padą padažu ir su visu padėklu įdėjo į įkaitusį puodą.
Puodą uždengė dangčiu ir pradėjo skaičiuoti laiką.
Lygiai po dešimties minučių jis nukėlė dangtį ir ant būsimos picos uždėjo šiek tiek kumpio
ir užbarstė sūrio
Dangtis vėl užvožiamas ir su kastuvu ant jo buvo užberta žarijų, idant kaitinimas vyktų ir iš viršaus.
Dabar stropiai suskaičiuojama dar penkios minutės ir… pica iškepta!
Štai tokia pica su pirštinėmis nešama į stalą, pjaustoma ir šlakstoma savo pačių spaustu alyvuogių aliejumi.
Mes godžiai čiaumojome burnoje tirpstančią picą, užgardindami ją gurkšniu vyno ir aš tyliai galvojau „o tai kaip gi be pečiaus…?”
-O kaip gi pečius? Argi ne jame kepama pica?
Nusišypsojęs šeimininkas atliepė:
– Ne visi turi galimybę turėti pečių ir prabangą jį kūrenti kelias valandas tiesiog tam, kad išsikeptum picą. Ir šis būdas, kuriuo naudojuosi aš, gal net labiau paplitęs, nei kepimas pečiuje. Turėk tokį puodą, gerą tešlą ir išmoksi kepti picą neprasčiau, jei krosnyje.
Tad kai eilinis tūlas snobas jums aiškins, kad tik malkomis kūrenamoje romėniškoje krosnyje kepama tikra pica – prisiminkite šią istoriją ir ramiai nusišypsokite. Ne visos marketinginės istorijos yra neginčyjami faktai 😉
Man ši patirtis tapo penu pamąstymams ir įkvėpimu naujam požiūriui apie maisto gamybą ant atviros ugnies. Būsiu laimingas, jei ji įkvėps ir jus.
