Manau dauguma maisto gaminimo entuziastų sutiks, kad gaminti maistą lauke, ant gyvos ugnies yra dar didesnis malonumas. Ir patiekalai, įgavę dūmo aromatą, tampa gardesni ir labiau liaupsinami. Tarp gyvos ugnies mėgėjų dažniausiai yra paplitęs kepimas ant ugnies ar žarijų. Antras pagal populiarumą yra virimas ir troškinimas. Ir jeigu su kepimu viskas yra labai paprasta, mat tam tiesiog užtenka primityvios kepsninės arba kelių tinkamų akmenų ir jau turime laužavietę, kurioje galime deginti ugnį, sulaukti žarijų ir kepti norimą maistą.
Virimui jau reikia kiek daugiau priemonių, mat puodas dalykas įnoringesnis už iešmą. Čia arba reikia turėti katiliuką su rankena, kurį galima būtų pakabinti virš ugnies, arba specialų stovą, kuris tvirtai laiko puodą arba visą krosnį, į kurią galima būtų patikimai įstatyti špižinį puodą ar kazaną ir jame gaminti norimus patiekalus. O įnoringumas paprastas: puodas privalo būti virš ugnies ir išlikti stabilus. Tiesiog padėjus puodą į laužą ir maisto gamyba bus nepatogi ir puodas bus nestabilus bei grasinsis išvirsti.
Ką daryti, jeigu norisi troškinio, reikia pamaitinti didelę kompaniją ir nėra tam priemonių? Svarbu turėti didelį špižinį puodą, tai jau bus 2/3 sėkmės. Ir dar 14 plytų. Tada per kelias minutes galite pasistatyti paprastą lauko viryklę. Štai kaip tai daroma:
Visų pirma pasirenkama lygi vieta, kiek toliau nuo pastatų, kad nesukeltų gaisro, ir sudedama pirma viryklės eilė – padas
Man pasisekė, aš dar radau ir seną skardos lapą, kuris šauniai pasitarnavo. Taigi – penkios plytos, viena šalia kitos kaip paveikslėlyje. Čia tinka ir plytos su skylėmis.
Toliau keliam viryklės sienas:
Priekinė plyta tyčia kiek patraukta į šoną, mat tarpas yra pakura – pro čia galima įkišti pagaliukus, pro čia patenka degimui reikiamas oras. Dedame dar vieną viryklės eilę:
Priekyje matoma plyta nėra būtina, bet aš ją naudoju kaip sklendę – ja galima reguliuoti oro padavimą, stumdant į šonus ir taip uždengiant pakuros plyšį. Tada arba trauka didesnė ir ugnis dega kaitriau arba – mažesnė ir dega nuosaikiau. Štai ir visa viryklė! 🙂 Dabar ant jos galima dėti puodo laikiklį ir kurti ugnį.
Kaip laikiklis tinka bet kas, kas yra po ranka. Kad ir senos, surūdijusios kepimo grotelės ar pan. Jeigu visai nėra ką panaudoti – dėkite dar dvi plytas kampuose, jos ir taps pagrindu puodui.
Aš turėjau kelis gabalėlius stačiakampio vamzdžio, todėl per kelias minutes susivirinau puodo laikiklį. Jūs galite elgtis kaip jums patogiau arba ką leidžia esamos priemonės.
Štai ir viskas. Per porą minučių surinkta paprasta, bet puikiai veikianti lauko viryklė. Svarbu, kad uždėjus laikiklį liktų tarpas tarp puodo ir viryklės sienelių, idant ugnis turėtų pro kur eiti lauk. Jei uždengsite aklinai ji nedegs ir liepsnos neapkabins puodo sienelių.
Sutikite, plytų yra visur – ir sodybose, ir statybose ir namuose. Tokią viryklę galima sukonstruoti, panaudoti ir vėl išardyti tartum nieko nebuvę. O veikia ji šauniai ir patikimai. Įkaitus plytoms pasidaro puiku trauka, net pakurą tenka pridengti mat ugnis net ūžia.
Beje, kūrenimui irgi nereikia ypatingo kuro – aš naudojau smulkintus lentgalius, po audros nulaužytas sausas šakas ir kitas medienos atliekas, kurių šiaip net ir į laužą nerinktum. Svarbu, kad sausos ir nesupuvę.
Puiki pramoga lauke net ir tokį vėsų pavasarį kaip šis. Mane ši viryklė įkvėpė – gali būti, kad rašysiu daugiau apie savo atradimus gaminant maistą ant gyvos ugnies.
Rekomenduoju – išsibandykite tokią viryklę. Ant jos galima ne tik virti, galima dėti keptuvę ir kepti kepsnius ar kiaušinienę su bekonu pusryčiams. Ar tiesiog naudoti kaip laužavietę, jei neturite tam vietos.
Esminė pastaba: dydį keiskite pagal turimų puodų, indų ir malkų situaciją. Čia yra plyta ant plytos ir dvi į aukštį. Galima plėsti plotą naudojant po pusantros ar net dvi plytas. Galima kelti trečią eilė į viršų, jeigu malkos ilgesnės. Viryklė irgi veiks. Tiesiog man užteko tokios.
Smagių atradimų! 🙂
