Jei skaitote mano kulinarinius atradimus nuosekliai, tai greičiausiai pamenate kaip aš prieš porą savaičių iš naudotų plytų sudėliojau ekspress tandyrą ir išbandžiau kepimą jame.
Tiesa, pirmas blynas – o tiksliau kepimas – buvo kiek prisvilęs dėl mano nekantrumo ir skubėjimo. Bet aš nenuleidau rankų ir nutariau įsisavinti šį ugninį žvėrį molio kailiu. Šį kartą natūralus antrasis pradinuko žingsnis – viščiuko kepimas. Aš nupirkau ~1,4kg svorio viščiuką ir užmarinavau jį kaukazietišku stiliumi.
Visų pirma – viščiukas perpjaunamas per krūtinėlę išilgai nuo kaklo iki uodegos. Tada atverčiamas ir padaroma jo išklotinė. Kadangi ties kaulu mėsa perkepa prasčiausiai, tai blauzdos ir šlaunys įpjaunamos po vieną pjūvį iki kaulo. Dabar viščiukas apibarstomas druska, Chmeli-suneli prieskonių mišiniu ir aptepamas adžikos padažu. Net, sakyčiau, ne aptepamas, o adžikos padažas įmasažuojamas į viščiuką iš abiejų pusių, nepamirštant ir įpjovų kojose.
Viščiuką paruošiau iš vakaro, todėl marinavimosi trukmė gavosi daug-maž para.
Tandyrą užsikūriau iš anksto, kūrenosi jis kiek daugiau nei vieną valandą. Kai žarijų beveik neliko ir jos gausiai pasidengė pilkais pelenais – užvėriau viščiuką ant dviejų iešmų taip, kad kepant būtų išklotine ir dar tradiciškai užmoviau ant iešmų kelias bulves, idant mėsa nenusmuktų. Viską pakabinau tandyre, uždengiau ir palikau ramiai kepti.
Viščiukas kepė neskubriai, todėl prakabėjo kiek daugiau nei valandą. Kai odelė tapo gražiai apskrudusi nutariau jį išimti ir padėti ant lėkštės patikrinimui, ar tikrai iškepė.
Įdūrus peiliu storesnėse vietose iš mėsos tekėjo skaidrios sultys, tad nutariau, kad kepti užteks.
Ir išties, viščiukas buvo tobulai iškepęs. Odelė traški, mėsa minkšta, tačiau labai sultinga. Viskas kvepia dūmo aromatu. Na nuostabiai gerai iškepęs paukštis. Ir svarbiausia – be jokio vargo. Pakabinai ir tartum orkaitėje, bet su visais žarijų aromatais.
Atskirai noriu pasigirti bulvėmis: jos buvo kepamos su lupyna ir išties tartum keptos žarijose. Perpjauni per pusę, uždedi šiek tiek sviesto ir mėgaujiesi burnoje tirpstančiais skoniais.
Gal pastebėjote, šalia viščiuko kabojo dar vienas iešmas. Tai gabalas šoninės su oda. Na, tik šoninė pasitaikė itin neriebi, mat raumens ten buvo daugiau nei taukų. Užmarinavau irgi prieš parą, druska pipirai ir svogūno sultys. Kepiau kartu su viščiuku, tiek pat laiko.
Rezultatas taip pat puikus: mėsa dailiai apskrudusi, pilnai iškepusi ir labai sultinga. Odelė labai traški.
Apibendrinant: antras kartas kur kas labiau vykęs nei pirmasis. Procesas reikalaujantis kantrybės.
Tačiau man ima patikti toks kepimo būdas. Taip, reikia papildomai planuotis laiką. Vienok realaus darbo yra labai mažai: užkūrei ir kūrenasi – tuo metu gali veikti ką kita. Kai atėjo laikas kepti – užmovei ant iešmų ar padėjai ant specialių grotelių ir uždengęs palikai kepti.
Dar galima „tiuninguoti” maisto gamybos procesą, kuomet po kepama mėsa dedamas puodas su bulvėmis ir kitomis mėgstamomis daržovėmis. Tuomet puodą kaitina šonuose esantys žarijų likučiai, o taukas nuo kepsnių varva ant jų. Taip gaunamas ir kepsnys ir garnyras. Žodžiu yra laisvės improvizacijoms ir tobulėjimui. Tuo reikės ir užsiimti – juk vasara dar ne neprasidėjo 🙂
Tikiu, mes visi turėsime daug gražių vakarų prie savo kepsninių! 🙂
