Šį rudenį nerašiau jokių receptų su grybais. Visų pirma todėl, kad grybavimo sezonas prasidėjo tik rugsėjo viduryje. Antra priežastis – jis truko tik vieną savaitę, kas man buvo tiesiog vienas savaitgalis. Taip, grybai dygo gausiai – pririnkom kone pilną bagažinę, tačiau tokį kiekį grybų dar reikėjo sutvarkyti ir paruošti žiemai, tad buvo ne iki kulinarijos ir improvizacijų virtuvėje. Virė, marinavom, šaldėm – grybų užteko visomis formomis tiek, kad net sapnavosi.
O štai praėjusį savaitgalį viskas buvo kur kas paprasčiau: dygo tik voveraitės, nors ten kur dygo – jos dygo „lieptais” ir „tiltais”.
Tad pasitaikius tokiai progai pagaminau patiekalą, kurio recepto idėją nusižiūrėjau pas Forager chef ir pavadinau jį „voveraičių carbonara”.
Jo gamybos principas panašus į klasikinės pasta carbonara gamybą, tik įnešiau papildomai voveraičių su sviesto kremiškumu ir papildomomis vėlyvojo rudens prieskoninių žolelių natomis.
Rinkinys klasikinis – be voveraičių reikės dar šių produktų:
- šalto rūkymo šoninės, pjaustytos kubeliais
- šaukšto sviesto
- 3 kiaušinių trynių
- 100g tarkuoto kietojo sūrio
- juodųjų maltų pipirų
- jūsų mėgiamos pastos
- kapotų žalumynų pateikimui (nebūtinai)
Gamyba taip pat klasikinė. Užverdame puodą vandens, suberiame pastą ir paliekame virti sumažinę kaitrą.
Keptuvėje suberiame šoninę ir imam kepti, idant paleistų riebalus ir kubeliai apskrustų.
Tada suberiame nuvalytas voveraites ir leidžiame joms pakepti nemaišant – iš jų išsiskirs drėgmė, tada ji nugaruos ir kai vėl ims kepti dedamas sviestas, įmaišomas į voveraites, barstoma maltais juodaisiais pipirais. Gaunamas kreminių keptų voveraičių užtaisas.
Kol kepa voveraitės dubenėlyje sumaišomi kiaušinių tryniai su kietuoju sūriu.
Į voveraites suberiame „al-dente” kietumo pastą, įmaišome į voveraites, supilamas trynių-sūrio miksas ir keptuvė nukaičiama nuo ugnies. Ant viršaus užpilamas nepilnas samtis vandens, kuriame virė pasta, ir viskas yra stropiai maišoma tam, kad sūris ištirptų, kiaušinių tryniai būtų termiškai apdorojami ir visa tai pavirstų į tirštą padažą, kuris geriasi į pastą.
Nedelsiant dedame į lėkštes (būtų tobula, jei lėkštės iš anksto būtų pašildytos), barstome kapotais žalumynais jei norisi ir skubiai pateikiama valgytojams.
Turbūt nereikia pasakoti, kad patiekalas pagaminamas itin greitai ir negalima delsti su pateikimu – užsižiopsojus jis taps vėsus, lipnus ir velsis vėstantis riebalas burnoje. Viską greitai greitai pateikiame valgytojams su taure rožinio Pinot iš Alsace regiono.
Ilgų ditirambų čia nereikia – carbonara su papildomomis grybų natomis mano galva yra vykęs derinys. Ir aš net nenorėjau naudoti ilgųjų makaronų, mat šie imantrios, belygios formos labiau apsivelia padažu ir papildomais skoniais.
Skanaus!