Kiekviena šalis turi savo specifinius valgius, kurių atsiradimą įtakojo klimatas, kaimynai ir karai. Kleftiko yra kaip tik toks labai graikiškas, nacionalinis patiekalas su sava istorija, kildinamas nuo Osmanų imperijos laikų XVa.
Kleftiko (org. Κλέφτικο) verčiant pažodžiui yra vagis arba pavogta. Sklando legendos, kad šis patiekalas kildinamas dėl Graikijoje gyvenusių Kleptų. Tai buvo (o gal ir tebėra) tokie nemalonūs, vagiliauti linkę žmonės. Antai kai jie pavogdavo avį ar ožką, ir bijojo būti susekti jie kažkokiu būdu įvyniodavo mėsą, užkasdavo ją į žemę ir virš jos uždegdavo laužą. Tai buvo lėtai kepamas / šutinamas maistas taip vadinamoje žemės orkaitėje. Procesas trukdavo ilgai, tačiau mėsa būdavo sultinga ir labai gardi.
Šiuo metu Kleftiko yra graikų pasididžiavimas, gaminamas ypatingomis progomis – pavyzdžiui per Velykas. Mėsa su daržovėmis įvyniojama į kepimo popierių ir lėtai kepama krosnyje ar orkaitėje. Tai išties paprastas, bet prabangus ir labai gardus patiekalas. Jį nesunkiai galima pasigaminti ir savo namuose.
Visų pirma reikės avienos. Geriausia pirkti ją su kaulu, pavyzdžiui porcijomis skersai supjaustytą kumpį. Ar sprandinę su kauliuku. Ką pavyks rasti.
Mėsą namuose pasūdome, pabarstome pipirais, druska, pašlakstome graikišku alyvuogių aliejumi ir citrinų sultimis. Gerai išmaišome rankomis, kad mėsa tolygiai pasidengtų prieskoniais ir skysčiais. Tada suberiame kelias smulkintas česnako skilteles, kelis pusžiedžiais pjaustytus svogūnus ir vėl permaišome. Dabar indą uždengiame ir padedame vėsiai, bent 4 valandoms. Idealiu atveju paliekam marinuotis parai.
Atėjus numatytam laikui (apie jo planavimą pakalbėsiu vėliau) nuskutame bulves ir morkas, papjaustome kelias saldžiąsias paprikas ir pasiruošiame rulonėlį kepimo popieriaus.
Imame kvadratinį lapą kepimo popieriaus. Jam ant dugno dedame dvi bulves ir kelis gabalėlius morkos, dedame paprikos gabalėlius, pabarstome šiek tiek druska. Ant daržovių dedame marinuotą mėsą ir svogūnus. Būtinai pabarstome džiovintu raudonėliu! Ir jei turite – tarkuota citrinos žievele. Galima vos vos pašlakstyti alyvuogių aliejumi, bet nebūtinai.
Dabar imame kepimo popierių už kampų ir keliame kaip servetėlę i viršų, kad turinys atsidurtų tartum krepšelyje. Jei reikia – dedame ant kito kepimo popieriaus lapo, pakeliame ir jo kampus. Dabar kampus surišame kepimo siūlu taip, kad vidus būtų sandarus ir gautą paketą dedame į kepimo skardą. Imamės sekančios porcijos.
Kai viskas surišta – pašauname skardą į šaltą orkaitę ir įjungiame ją, nustatydami +130C temperatūrą. Viskas, paliekame orkaitę 3 – 3,5 valandoms.
Praėjus minėtam laikui toliau galimi du scenarijai. Pirmas – traukti viską iš orkaitės, dėti paketą į plačią lėkštę su visu popieriumi ir atrišus pateikti.
Antrasis – atrišti paketus dar skardoje, kiek praplėsit – atsargiai, kad neišbėgtų iš paketo sultinys! – ir pašauti dar 15 min. į +220C orkaitę mėsos apskrudinimui. Čia jau pagal situaciją – kiek turite laiko, kaip labai esate išalkę ir kiek dar liko kantrybės trupinių.
Viskas, vos tik apskrudo – paketus atsargiai į lėkštę, kartu reikės ir peilio, ir šakutės ir šaukšto sultiniui nuo dugno. Ir pateikiame į stalą.
Pradėti, žinoma, reikia nuo sultinio. Visų pirma jis labai gardus, antra – pradėjus darbuotis peiliu popierius praplyš ir sultinys ištekės, nebesurinksi.
Mėsa sultinga, aromatinga, byranti nuo kaulo, kvepianti viduržemio regiono virtuvės prieskoniais… Bulvės nesukritę tačiau minkštos ir kreminės. Ir viskas tiesiog tirpsta burnoje.
Taip, tai išties paprastas, bet prabangus patiekalas. Ir aš subjektyviai manau, kad tai man – mėgstamiausias avienos paruošimo būdas. Kleftiko tiks šauniems sekmadienio pietums su šeima, tiks ir Kalėdomas ar Velykoms kaip ypatingas patiekalas. Jis prabangus savo skoniais ir aromatais. Lėtos gamybos metu šie paprasti produktai tampa nepaprastu patiekalu.
Yra į Kleftiko panašus patiekalas, kurio gamybai graikai naudoja kiaulieną, jis vadinasi Exohiko. Tačiau apie jį parašysiu kada nors ateityje, kai pagaminsiu ir paragausiu.
Ach tiesa, minėjau apie laiko planavimą. Štai kodėl patogus šis patiekalas: tarkime nutarėte švęsti Kalėdas. Tebūnie, vėlyvi pietūs / ankstyva vakarienė kaip lietuviai mėgsta. Sutariate susirinkti penktą. Kažkas vėluos, todėl prie stalo sėsite pusę šešių. Iki septynių svečiai neskubėdami valgys vakarykštę silkę ir šiandieninę mėsos užkandą. Ir taip panašiai septintai jau patieksite pagrindinį patiekalą. Vadinasi į virtuvę einate apie trečią. Paruošiate daržoves, viską suvyniojate ir pusę keturių pašaunate į orkaitę. Ramu. Nei prižiūrėt, nei rūpintis, kad nesudegtų arba neišdžiūtų.
Su šypsena pasitinkate svečius, neskubriai vakarojate, o atėjus laikui traukiate aromatingą gėrį iš orkaitės. Patogu, ar ne 😉
