Šios sriubos atsiradimą mano virtuvėje lydėjo visa eilė atsitiktinumų. Netikėtų įvykių, kurių nutikimo dėka viskas tarsi natūraliai susiklostė taip, kad aš pagaminčiau šią sriubą ir bent akies krašteliu pažvelgčiau į tolimos ir mums menkai žinomos Jemeno šalies virtuvę.

Visų pirma – aš lankiausi vienoje didelėje maisto prekių parduotuvėje Mindaugo g. mat man reikėjo kelių skirtingų mėsos rūšių kitai sriubai. Pirkėjų buvo nedaug, pardavėja nebuvo pavargusi, todėl mielai man rodė ir svėrė ko buvo prašoma. Kai jau gavau viską, ko man reikėjo ji bakstelėjo pirštu į vieną indą vitrinoje ir paklausė: gal norite jautienos šonkaulių? Jie pigūs ir stebėtinai puikūs! Tik šiandien gavome…

Jautienos šonkaulių man nereikėjo. Bet vos pažvelgęs į indą, kurio nepastebėjau anksčiau, aš supratau, kad jeigu nenupirksiu šių šonkaulių dabar aš arba visą likusią dieną liesiu apmaudą, kad praleidau tokią gerą progą arba apsisuksiu pusiaukelėje link namų ir grįžęs vis tiek juos pirksiu. Jei dar bus likę.

-Išties, nuostabūs šonkauliai! – pagyriau aš pardavėjos pasiūlymą ir paprašiau pasverti man jų dosnų kilogramą.

Parvažiavus namo aš ėmiausi suplanuotos sriubos gamybos ir tik kitą dieną prisiminiau, kad turiu jautienos šonkaulių. Ėmiau sukti galvą, ką galėčiau iš jų pagaminti. Žinoma, jie buvo išties pigūs ir juos būtų galima klasikiniu būdu paskrudinti orkaitėje su daržovėmis bei išvirti puodą nuostabaus jautienos sultinio! Bet jie buvo pernelyg puikūs, idant juos tiesiog suvirčiau ir ilgainiui išmesčiau.

Vėliau, tarsi visai netikėtai, man po ranka (kaži, ar tebegalima taip išsireikšti, kai publikaciją atsitiktinai pamatai internete, bet fiziškai ji nėra pakliuvusi į rankas?) apie Jemeno žydų prieskonius, kurie vadinami havadž (org. חויאג׳‏‎) ir mane sudomino tas faktas, kad havadž yra prieskonių mišinys, kuris sudarytas iš 5 pagrindinių sudėtinių dalių ir kitos 6 (papildomos) gali būti naudojamos pasirinktinai. Unikalu tai, kad jų sudėtis skiriasi tuo atveju, jeigu ketinama gaminti sriubą arba… kavą! Mane tai taip sudomino, kad aš pasinėriau į detales dar ir dar – tol, kol mano virtuvėje buvo pagaminta ši tiršta, bet labai ypatinga sriuba.

Taigi, havadž – tai Jemeno žydų prieskonių mišinys, sudarytas iš maltų juodųjų pipirų, kumino, kmynų, ciberžolės, kalendros, kardamono ir gvazdikėlių. Maltų – tai visų šių sausų prieskonių maltoje (grūstoje) konsistencijoje. Aš ėmiau ~1,5kg trumpai supjaustytų jautienos šonkaulių ir po arbatinį šaukštelį visų šių prieskonių. Dar užbėriau pora saujų smulkiai kapotos kalendros lapelių, kukliai pasūdžiau ir užpyliau keliais šlakeliais aliejaus (mes juk žinome, kad aliejus – prieskonių tarpininkas patiekale?) ir viską dorai išmaišiau. Gautą miksą sudėjau į išmaniojo puodo indą, ant viršaus sudėjau nuluptas česnako skilteles ir dvi sausas aitriosios paprikos ankštis.

Bazė šiam patiekalui baigta. Tegul po truputį marinuojasi, galima neskubant paruošti daržoves.

Į puodą virš mėsos sudėkime: dvi dideles svogūno galvas, supjaustytas pusžiedžiais, vieną morką – nuskustą ir sutarkuotą stambiai (taip tiesiog greičiau nei pjaustyti, mat ji gaminant vis tiek ištirps), kubeliais supjaustytą saliero šaknies gumbą (švarų ir be odos, žinoma). Ant viršaus užbėriau sluoksnį stambiai pjaustytų bulvių. Tiek, kad uždengtų visą paviršių.

Virš bulvių užkrėčiau tris šaukštus pomidorų pastos, supyliau 400g (nedidelė skardinė) smulkintų pomidorų, konservuotų savo sultyse (žiema, gerų šviežių dabar neturime – ką jau čia), ir dar užbėriau šiek tiek druskos. Ant viršaus supyliau šalto vandens tiek, kad beveik apsemtų daržoves.

Viskas, patiekalas surinktas – belieka uždengti išmaniojo puodo dangtį ir po aukštu spaudimu gaminti šį patiekalą vieną valandą, skaičiuojant nuo tada kai užvirs.

Trumpas nuokrypis paaiškinant procesą. Šis patiekalas gaminamas afganietiškame kazane, kuris savaime yra įmantrus greitpuodis. Aš tokio neturiu, todėl naudojuosi savo išmaniuoju puodu. Jūs galite naudoti paprastą greitpuodį ir tikiu, kad rezultatas bus neprastas. Galima ir paprastame puode, tik tuomet kaitinimo procesas turi vykti lėtai ir ilgai, bent 6 valandas, ir dar periodiškai reikia patikrinti ar neišgaravo vanduo ir apačia nepradėjo skrusti. Praleisti momentą ir dugnas pridegs – patiekalas apkars. Žodžiu – vargas. Paprasčiau išmanus puodas, aukštas slėgis, pasibaigus valandos kaitinimui išjungiame ir paliekame „pailsėti” dar valandai, idant kiek atvėstų ir natūraliai išeitų suslėgtas garas. Va jau tada nuimame dangtį ir pradedame tyrinėti rezultatą.

Tai išties labai turtingas ir ryškus patiekalas tiek savo aromatu, tiek skoniu. Tirštas, karštas, nėra aštrus bet labai ryškus prieskonių gausa. Atrodo, kad visas Azijos virtuvės žavesys plūstelėjo ant tavo stalo. Sotus ir išraiškingas patiekalas, kuris ir sušildys ir pradžiugins ir pasotins vienu metu. Tai taip turtinga, kad aš manau, jog seniai nesu kažko panašaus ragavęs. Ir nors esu išviręs ne vieną sriubą, bet ši sriuba yra privaloma išvirti žiemiško savaitgalio metu, ypač jeigu lauke spaudžia nemenkas šaltukas.

Ši Jemeno žydų virtuvės pažiba (pabūsiu banalus) pakeitė mano gyvenimą – ji leido suprasti, kad ten – Azijoje – yra begalė nuostabių ir įspūdingų patiekalų, kuriais aš tiesiog privalau pradėti domėtis. Ji tarsi pravėrė paslapties šydą į pasaulį, kuriame niekada nebuvau. Tačiau dabar aš pradedu norėti jį pamatyti ir išragauti. Ir tas noras sulig kiekviena diena lėtai, bet nenuilstamai auga manyje. Ką gali žinoti – gal būt vieną dieną aš išties ten nukeliausiu ir it koks Vytaras ragausiu gatvės maistą siaurose dulkėtose gatvelėse, bandydamas pažinti ir išragauti jų virtuvę.

O kol kas belieka svajoti. Tačiau aš neliūdžiu; sakoma, kad esi gyvas, kol tavyje gimsta ir gyvena svajonės.

Būkite sveiki ir nenustokite svajoti! 🙂